— Pas mus nėra susimylėjimo nei atleidimo, — pradėjo užsidegdamas kalbėt. — Mūsų dievaitis neatlaidus, liepia kožną užmušt... ba jis galingas. Tos žemės ginsime, ant kurios jis ir mes gyvename iki paskutinio kraujo lašo. Tūkstančius metų čia sėdime, yra mūsų, ir pasiliks. Ant jos randasi kaulai mūsų prosenių ir tėvų. Dievai mums paskyrė; neprivalo niekas mus ganyt iš mūsų lizdo. Žudysim neprietelius!! — pakėlė ranką aukštyn.
Jurgis žiūrėjo ir nieko neatsakė. Jau gerai prašvito, o toliaus žmones krutinosi.
Konis, truptį atvėsčs, prisiartino prie Jurgio, ir toliaus klausinėjo:
— Pasakyk tu man, kas juos pamokino daryt geležį ir tuos visus ginklus, su kuriais mus kankina ir nugali! Kaip girdėjau, iš akmenų daro drūtvietes ir taip sugydo akmenį su akmeniu, kad negalima atskirt? Iš kur jie turi tiek visokių gėrybių?
— Aš viską mačiau, — tarė Jurgis — nes kaip bet kaip jie to visko daėjo, nežinau... Jų randasi labai daug, visi priguli prie vieno Dievo. Tas tai viską jiems davė ir visko pamokino...
— Šitaip? — tarė Konis užsimislijęs — šitaip. Ak, ir pas mus kitados buvo, kad vienas Krivė Krivaitis visą Lietuvą valdė; paskui daugiaus priviso Krivė Krivaičių ir kunigų, ir žemė suiro į sklypus. Bet dabartinis Didis Kunigas, Gediminas, vėl paims po savo ranka visus.
Tai pasakęs susiraukė žiūrėdamas į Jurgį.
— Apkalbėjo jį — dadavė — kad pabūgo ano Dievo vokiško ir lankavojo jo didžiausiui Krivė Krivaičiui (Popiežiui). Sako, kad siuntė siuntinius... Kad užstate lenkams savo dukterį... Dukterį? Galbūt, nes savo lietuviškų dievų neišsižadės, ba Lietuva jo išsižadėtų... Ne! Ne! Yra tai kitras vilkas... Jis tyčia jiems lankavoja, kad tik turėtų daugiaus laiko susidrūtinti.
Jurgis klausė, nieko nesuprasdamas. Konis pasakojo nuolatos, nežiūrėdamas, ar jo klauso, ar supranta...
— Teisybė, ta svetima viera spaudžiasi į Lietuvą iš visur. Prakeikti! Atsivelka nežinia iš kur, statosi trobas ir kokie tai be pačių vyrai klykauja viduje. Vienok bijo mūs ir kaip kur slepiasi, ba žino, kad pražūtų... Ne, svetimiems dievams čia vietos nesiranda...