Nutilo ir vėl atsigręžė į Jurgį.
— Pasakoja, kad esi sūnus Redos? — tarė. — Grįžti į Pilėnus, į savo tėvynę? Ginkite savo tėvinės ir nepasiduokite į rankas vokiečių.
Dirstelėjo į Jurgį...
— Kad aš būčiau jūsų vietoje, tai pavesčiau apginti drūtvietę į kitas rankas.. Ba ilgai gyvenai su kryžiokais, neturėsi tiek drąsos kaip mes...
— Dėl ko? — tarė Jurgis, kuri jautėsi esąs lietuvninku. — Ar tai tu misliji, kad ilgai sėdėjau jų rankose, tai nuo visko atpratau? Aš jų per tą visą laiką nekenčiau.
Koniui akys prašvito.
Balsas Jurgio ištartas iš gilumos širdies prilipo jam prie dūšės ir jau nuo to laiko pradėjo jam tikėt.
— Turėjai iš jų išmokt kareivystės. Žinai iš kur jie ima ginklus? Kai vadina? Tuo gali mums labai pamačyt.
Apie ąžuolą pradėjo kas sykį labiau krutėt.
Nuo šalies rytų, pradėjo dangus raudonuot, saulė už valandėlės ketino pasirodyt. Visi dvasiškiai, Vaideliotai, burtininkai, bitininkai ir mergos apstojo apie znyčių ir ąžuolą, idant už valandos užgiedotų rytmetinę giesmę, sveikinančią saulę...