Ugnis ant kudmento atgaivinta aukštai liepsną metė. Kunigui atėjo ant mislios Baniuta; apsidairė aplinkui ir nežinodamas, kas su ja pasidarė, pastanavijo jos paieškot.
Jau ją laikė saviške; mylėjo kaip seserį — drebėjo, mislydamas, ar kartaiss po tos kelionės nesusirgo.
Pamatęs ne oli stovintį Rimą, paskubino paklaust apie ją; bet jaunas berniukas apie tai nieko nežinojo, tiktai tiek matė, kaip vakar ant rankų ją moterys nunešė.
Norėjo jau eiti, kada išgirdo giesmę kaipo pasveikinančią saulės tekėjimą ir dievaitį Perkūną.
Pirmą tai kartą po tų himnų bažnytinių Malborke, po visų psalmių paskutinių išgirdo Jurgis šventą pagonišką dainą...
Negiedojo pilna gerkle, ba būt balsas gyliai girioje atsimušęs. Balsas ėjo po valiai, kaip tikas vanduo, kada plaukia spakainai. Jurgis žodžių nesuprato, bet jame atsiliepė senovės prosenių kraujas.
Giesmės, kurias jis girdėjo bažnyčiose, buvo parašytos per žmones prikvėptus visokia šventybe o šitos giesmės, sutvertos per visus lietuvninkus ir pakaleinia195 pakaleiniai perdavė su pridėčkais196 visokiais.
Jurgis norint žodžių nežinojo, vienok suprato, kad tai saulės pašlovinimui.
Tuojaus saulė apšvietė visą apylinkę ir podraugiai savo spindulius atmušė ant šakų švento ąžuolo.