Dar giesmės balsas nebuvo nustojęs, tuo laiku apie būdą Jargalos, motinos Baniutos, suėjo kuopa bobų.
Visos motinos norėjo matyt tą stebuklą, kad mergina gilukningai ištruko iš rankų vokiškų! Vakar buvo sirata, o šiandien dukra bajorienės, kurią jau motina seniai apverkė...
Visokios šnektos sklaidė tarp bobų: viena sakė, kad Jargalienei per sapnus atėjo Laima su skaistu veidu ir tarė: „Kelk, o eiki, pasibaigė tavo ašaros, džiaugsmas prisiartino — štai, tenai, ant žemės grynos, guli tavo kūdikis, Baniuta!
Ir nuėjo sena motina ir atrado savo rūtelę, savo žuvytę.
Jargaliene, savo Baniutą per visą naktį liūlavo ir čiučiavo, dainuodama dainos, kaip mažulėliui kūdikiui...
O dabar?
Dabar jos nenorėjo žmonėms parodyt, o ir negalėjo… Nuvargusią, apdriskusią, nusivedė į savo būdikę, paslėpė no akių, ir norėjo aprengti, kad svietui galėtų pasirodyt, kaipo bajoraitė.
Paguldė jos galvelę ant savo kelių, išpynė aukso kaseles, ir giedodavo pamažu, siūbavo... O nuolatos bučiavo o ir ašaromis vilgė197 jos plaukelius.
Aplinkui būdą gimžėjo moterys, taip kaip spietis bičių.
Visko Baniutai reikėjo: ir išsiuvinėtų maršknių, rinktinio žiurstelio, jukto198 kurpaičių, raudonos juostos, gintarinių karolių, į plaukus stučkelių199 ir rūtų vainikėlio...