Dėl to gi moterys subėgo visos, nešdamos ką katra turėjo, su dovanom, o kožna šaukė lauke stovėdama:
— Ar girdi, Jargaliene! Te, atnešiau andarokėlį200! Tavo kūdikiui. Kita vėl: — te, eilė karolių gintarinių, štai imki drobinius marškinius ir juostą skaisgijų201 tavo dukrelei! — šaukė trečia...
Kožna dovaną savo stūmė per pradūką202 būdikės.
Kožna dovaną atnešė, kad tik pamatytų bajoraitę.
Visos moterys geidė, kad ją nuvestų pas ugnį, pas Vaideliotkas, kad Laimei ir Perkūnui padėkavot už sugrįžimą pas saviškius.
Godi motina nenorėjo dalytis džiaugumu su kitoms moterimis, pati glamonėjosi su savo kūdikiu...
Bijojo, kad jos neužkerėtų ir nenužiūrėtų.
Baniuta iš džiaugsmo savo mamą glostė ir bučiavo rankas.
— Nebijok dukrele, jau dabar niekas tavę nuo manęs, neišverš!
Moterys spraudėsi į būdą.