— Ar ne paliausi! Žiūrėk, šnipšlis, netikęs vokietis!.. nesusivinčiavojot. Perkūnas turi valią prisisavint sau merginą. Žiūrėk, valkata! Aš čia tau parodysiu!
Ir vėlsėdo. Jurgis norėjo dar ką sakyt, bet likos per burtininkus nustumtas. Baniuta drąsiai žiūrėjo į Jurgį, norint turėjo pilnas akis ašarų.
Jurgis norėjo ištrūkt iš rankų, bet neturėjo tiek vieko.
Prakalbėjo jaunas Konis:
— Ne tavo valia ir ne tu čia ją atvedei. Tiktai dievai to norėjo ir tarnaitę sau paskyrė...
Turi čia liktis ir gyvent... Mes negalime ataduot, kad dievaičių... Kada lapelis ant altoriaus užpuola: nevalia jo numest.... O ji ir kaip lapelis tiesiog atlėkė...
— O aš ja pirmučiau pažinau ir priėmiau! — pašaukė Jargala, vaitodama.
Dirstelėjo ant dukters, nes tą jau Vaideliotkos pagriebė tarp savęs į pulką, nusinešė į savo užtvarą ir duris uždarė.
Šaukė nabagė pagelbos, bet nieko nemačijo.
Krivė Krivaitis vėl patraukė iš bertainio, potam mislijo...