Jargalienė dirstelėjo į jį, o paskui tarė:
— O dėl ko gi sugrąžino, jeigu ne man?
— Mes žinome, slaptybes dievų pažįstame — pašaukė Krivė Krivaitis. — Dėl to ji čia atklido, kad čia liktųsi. Kad Laimė nebūtų čia atvedus, tiktai tiesog į tavo namus, tai kas kitas, o dabar matai, tiesiog į rankas Perkūno pridavė.
Senė sudėjavo persigandus.
Krivė Krivaitis, su lazda barkštelėjo ir žilą barzdą pasiglostė. Akis mažiukes į akis Jargalos įsmeigė.
— Taip, taip, tokia valia dievaičių — dadavė. Turi čia būt Vaideliotka, prie ugnies. Tam dievai išgelbėjo
Jargala puolė ant kelių prieš Krivę Krivaitį. Baniuta, kuri stovėjo toliaus su merginoms, suriko iš baimės. Rankas ištraukė į motiną, kurią ne per seniai atrado, o ir vėl ketino patrotyt.
Vaideliotkos liepė jai tylėt. Senas Krivė Krivaitis, kuriam buvo sunku stovėt, ba turėjo skaudamas kojas, sėdo ant kaladės. Krivė Krivaitis sužiūro į jį su piktumu.
— Na taip, negali! — tarė Jurgis. — Aš Baniutą išvedžiau iš nevalios ir taip, kaip ant rankų atnešiau čia. Pagal provą man priguli, o ji davė man žodį, aš jai, kad neišsiskirsime iki smerties. Dievai su žmonėmis nesidalina; aš juos neduosiu!!
Krivė Krivaitis stojo greitai ir sušuko: