Jau septinios dienos perėjo, kaip Šventas iškeliavo į Pilėnus, o da jokio gando neturėjo...
Gal sumušė jį kur ant kelio? Ar žvėris sudraskė, ar gal nuskendo?
Aštuntą dieną davėsi šile girdėt triukšmas didelis. Nežinia kas tai, Jurgis pašoko ant ligių kojų; buvo tvirtas, kad tai pas jį atkeliauja.
Žiūrojo į tą šalį, nuo kurios tas triukšmas paėjo.
Kad štai atjoja raiteliai ant mažų arkliukų. Buvo jų apie šimtas.
Priekš jų jojo koks tai su žibančiu kaškietu ir su kardu prie šono...
Tam pulke, nudavė Jurgiui, kad patėmijo Šventą, kuris, susikūprinęs sėdėjo ant arklio, laikydamas arklį už karčiaus206, kad nenupultų.
Tuo metu pakelevingi pradėjo nuo arklių nulipinėt ir pakalnėje apsistot. Vadas jų dar valandėlę stovėjo, dairėsi, rodos ko laukė... Potam ir jis nulipo ir su tuo, ką Jurgis laikė Šventu, pradėjo artintis prie ąžuolo.
Jurgiui širdis plakė neišpasakytai — buvo tai jo žmonės. Tas davudca207, kaip jam nudavė, ketino prieš jį aut kelių pult.
Šventą jau dabar pažino. Jis tai rodė iš tolo į Jurgį su ranka.