Jurgis mandriai stovėjo ir žiūrėjo į artinančius. Galėjo matyt ir veidą to, kuris buvo su kaškieta. Veidas buvo divnas, be ūsų ir barzdos ir rūstus. Kokia jausla jį apėmė. Artinosi prie Jurgio ir mieravo akimis nuo galvos iki kojų.
Sustojo; ranka ant krūtinės užsidėjo, rodos negalėjo kvapo atgaut.
Tas veidas nebuvo vyriškas, bet ir ne moters, ba panešėjo į veidą kareivišką. Valdėsi kaip galėdamas; lūpas sukando, nežinojo, ką su savim daryt.
Jurgis tėmydamas į artėjantį, staigai atminė, kad tas kareivis negali būt kas kitas tiktai jo motina.
Ta mislis perbėgo greitai jam per galvą, ko pats susigedo.
Kada tas kareivis lietuviškas prisiartino prie Jurgio, ilgai žiūrėjo į jį, sušuko ir ėmė į glėbį
Reda, iš to pažino savo kūdikį, kad suvis buvo panašus į jos vyrą nabašninką.
Tame parėjo jai mislis, o norėdama aiškiai dažinot, atidengė jo kaktą, net apykaklę perplešė ir pamatė ženklą.
— Tikrai tu esi Margeris! Mano sūnus mieliausias.
Jurgis nežinojo, kas su juo darėsi...