Žmonės pradėjo rinktis iš visų šalių, vienas kitam šnabždėdami, o ir Vaideliotai pradėjo atsirast.
Reda vėl atsitraukė nuo savo sūnaus, žiūrėjo, ba jei nudavė, kad jo eisena ir štoltas neatrodo kaip grinio lietuvninko, norint neturėjo ant savęs kryžiokiškų rūbų.
Kada Reda prakalbėjo į jį, o ji į ją, suprato, kad jos kūdikis yra susivokietėjęs, o ką ji suvis vokiečių nekentė. Jos lacnas kūdikis mažai ką šnekėjo lietuviškai! Susiraukė ir rodos norėjo no savęs stumt... Jau, jau kad tik tas nepasidarė... vienok motinos meilė patraukė prie jo; apėmė jį už kaklo ir pradėjo bučiuot.
Valanda persitraukė to divno atradimo kūdikio. Tikrai pažino kad tai tas pats, nes ne taip sau jį perstatė.
Atsigręžė į savo žmones, išduodama prisakymus ir atsikvotėjus pasitaisė kaškietą, drąsiai su puikybe ėjo pas Vaideliotus.
Netikėtai Konis ir daugiaus jų bei senis Krivė Krivaitis pasirmęs ant lazdos išėjo priešais garsingą Kunigienę, dukterį Valgučio.
Pažinojo ją ir visa Lietuva ją pagodojo, ba ne vienas tada nebuvo taip drąsus ir taip nekentė vokiečių kaip ji.
Pilėnai, senoviška drūtvietė, gulėjo prie patie rubėžiaus; gundijosi kryžiokai be paliovos; ji vienok jiems galėjo atsispirt. Ne vieną kartą kryžokams davėsi į ženklus.
Visa Lietuva tuo laiku buvo susivienijus ir po valdžia vieno pono, Gedimino; Reda nepasidavė ir laikėsi savo atskiro, nenorėdama nė vieno klausyt ir nieko negalėjo padaryt jai, ba ne vienas negalėjo atsispirt neprieteliui, tiktai ji.
Toli Lietuvoje pažinojo ją, kaipo neperprašamą, rūsčią, drąsią ir visi jos bijojo. Vokiečiai, kurie kūdikį pagriebė, ruošėsi su jo pagalba paimti Pilėnus, ba mislijo, kad kaip sūnų ataduos, tai Pilėnus gaus, kaipo mainą; pabėgimas Jurgio viską suardė. Redos viršus.