Šventas jai pridėjo pilną galvą apie patogią merginą, jos drąsą, apie gailestį Jurgio, kuris ją mylėjo ir savo laikė. Kunigienei vienok visa ta pasaka nepatiko. Širdis motinų yra pavydi ir nenori, kad mylėtų kitą. Ba mislijo sau Reda: — Argi mano sunus turėtų svetimą mylėt? Ypač tokią, kuri buvo rankose kryžiokų? Ne, tai nepanašus daiktas.
Dėl sūnaus norėjo pati išrinkt merginą aukšto gimimo... o ta buvo tiktai bajoraitė.
Kone džiaugėsi, kad ją vaideliotai pagriebė ir prisisavino. O kad sūnus ja tuomet pasidabojo, tai, pamislijo — kad jaunų visų tokia natūra, atpras.
Įmislijo, kad jau ta mergina yra pasileidus, ba prie tokios pagadintos moteriškės radosi. Tokios pačios nevėlijo savo sūnui.
Kada apėjo tris kartus apie ugnį, Reda pasikloniojo Krivė Krivaičiui, davė saują pinigų vaideliotams ir su galva pamojo sūnui, kad eitų paskui, išėjo palydėta visų.
Pakalnėje buvo būda didelė padaryta iš audimo, prie kurios kūrenosi ugnis ir ant iešmo kepėsi mėsa. Jurgis ėjo šalia motinos. Žiūrėjo į ją akyvai ir baimingai, pajutęs joje būdą žvėrišką.
Jie žiūrėjo į jį ir krimtosi, kad jį kryžiokai taip perdirbo. Buvo gražus jos akyse, plakė jos širdis jam; vienok jautė rodos jame neprietelį.
Iš tolo stovėjo jos vaiskas, drūti vyrai, su ginklais aptaisyti, bet ant tų laukinių veidų galima buvo matyt džiaugsmą. Susikišę rodė pirštais į jauną savo poną.
Reda, pakolei su juo pradėjo kalbėt, ilgai į jį tėmijo, ir da kartą pažiūrėjo ant ženklo, ką turėjo ant kaklo.
Vaikinas suprato, kad motina dar netiki, pradėjo nedrąsiai pasakot jai, ką sau kaip per myglas paminė iš pereigos; pradėjo tikėt ir Reda meiliai žiūredama į sūnų tankiai prie savęs spaudė ir juo glamonėjosi.