Ta maišyta kalba su vokiška, norint iš lūpų jos locno kūdikio nepatiko. Ta kalba jai išsidavė, kad tai voekietis per jį kalba. Pradėjo rūgot ant vokiečių, kad jos sūnų į tokį sutvėrimą perdirbo.
Jurgiui kaip kada žodžio ne dateko, mikčiojo... Reda jam pamačijo ir ką jis negalėjo ištart, greitai pati pasakė. Tas jam drąsą atėmė.
Linksmybė iš atradimo sūnaus, buvo širdyje motinos nutrucinta208. Negreitai Margeris, (taip dabar Jurgį vadinsime; ba jo motina jam prisakė, kad Jurgiu nesivadintų) iždrįso pasakot apie savo pabėgimą ir priminti apie merginą.
Reda, kada išgirdo apie merginą iš jo lūpų su paniekinimu nusijuokė.
— Gerai, kad ja vaideliotai paėmė — tarė. — Tai nebuvo tau paskirta už pačią, o paleistuvės aš nenoru. Tiek metų ja vokiečiai laikė, ir tu norėtum, kad būt mano marti? Ne, nebus nieko!...
Margeris žiūrėjo gailiai į motiną. Pradėjo girt merginą, kad tai yra geriausia ir puikiausia yž visas; vienok, juo labiaus gyrė, tuo Reda pyko.
Ant galo prisakė jam, kad apie ją niekados neminavotų.
— Tiek dienų kelionėje buvote daike — tarė — jau ta mergina ne su vienu turėjo reikalą; tai ne pati tau, sūnui Redos... Džaukis, kad ją ėmė prie ugnies, norint nepražus; aš ja nenoriu rūpintis.
Tas vyrokas išduotas motinos, sujudino Margerį, kuris visą viltį joje padėjo; nutiko sykiu, ką Reda patėmijo ir suprato, kad jos valios nenori išpildint.
— Užmirški apie ją — tarė motina.