Nenorėdama apie tai kalbėt Reda, pradėjo apie Pilėnus.
— Mums nėra ką mislyt apie svodbą! — tarė toliaus — apie svodbą ir linksmę... Ne zobovai sugrįši į Valgučio pilį... Mes turime būt gatavi dieną ir naktį. Tai ne tų vokiečių drūtvietė, bet sarga ant rubėžiaus, kurioje negalima niekados spakainai užmigt nė nusirėdyt. Kryžiokai nuo seno tyko ant mus, o aš, vargična žmona, turiu užstot vietą tavo tėvo. Dabar kaleina tau, o man sėdėt prie verpsčio ir klausyt pasakų, norint jau verpt ir užmiršau. Ne laikas tau imti pačią.
Išmokai pas kryžiokus spasabo vyriško, dabar čia turėsi taip mokyt. Dėl to čia dievai tave atnešė; tam sėdėjai nevalioje, idant naudą apturėtum ir mus išmokytum. Jie tenai tavęs nesislėpė.
Margeris tylėjo smutnai sėdėdamas.
Ant tokios tai šnektos praėjo vakaras, kurį nesisekė jiem dviem. Reda nedavė daug šnekėt, ba nekentė jo maišytos kalbos.
Ant rytojaus ketino grįžt į Pilėnus, tuojau iš ryto.
Jos lova buvo paklota būdoje, Margeriui padarė kitą būdą, šalia motinos iš šakų. Kada įėjo vaikinas į savo būgą, sėdo ir mislijo; miegas neėmė. Motina jam iš mislios ne -išėjo, stovėjo jo mislioje kartu su Baniuta, kurios balsas paskutinis dar jo ausyse atliepė.
Liepta jam išsižadėt visados?... Ar turėjo klausyti?
Nežino, kas jo lauke Pilėnuose, negalėjo duot tame sau rodos. Baniutos norėjo kaniečnai209, o kad ir motina draustų, pastanavijo ant savo pastatyt. Ak, buvo vyru, kodėl pagal savo norą negalėtų elgtis.
Taip liūdėjo prie saviškės, kad vietos sau negalėjo surast.