Visi nutilo, taip baisiai pervėrė juos ta naujiena.
Bernardas stovėjo su rankomis uždėtom ant krūtinės su nuleista galva, kaip kaltininkas.
— Nebūtų žinoję tie prakeikti lietuviai, — kalbėjo toliaus Hansas — kad ne tas pabėgėlis. Kad nebūtų vokiškai atsiliepęs, būtume neprisilaidę artyn. Ne tik tas vokiškai atsiliepė, bet ir dar du zdraicai ta pačia kalba kalbėjo. O stervos! Kada aš paklausiau, kas per vieni, atsakė: „Gut Freind”. Na, ką į tai galima buvo pamislyt?
Sužiūro visi į Bernardą stovintį kaip niekadėjas, — jis tylėjo. Svetimžemiai, kurie nesuprato vokiškai, liepė sau tlumočyt; prisipildė pilna gryčia riksmų, ba vieni į kitus garsiai kalbėjo. Vieni keršijo, kiti keikė. Didis Vadas su šaltu krauju mislijo, ką dabar išpuola padaryt. Jis tiktai vienas rodos ne daug tuo rūpinosi ir gailavo.
— Yra tai gaila — tarė į Maršalką — nėra ką, laivas būtų mums tikęs labai, vienok apsieisime ir be jo. Nėra ko vilkint. Jeigu tie laukiniai patėmys, kad mes pabūgome, ir pasiliovėme, tada jie mums viskame daės. Turime eiti į Pilėnus kiek mūs yra ir tą lizdą sugriaut. Ar daug jūs pražuvo? — paklausė.
Hansas atsakė pusbalsiu, kad zokoninkų ne labai daug pražuvo, o darbininkų be skaitliaus.
Brandeburčikas, kuris klausė jų kalbos, tarė drąsiai:
— Dėl Dievo! Kas tenai gali būt per drūtvietė tų laukinių, kad mes negalėtume paimti? Iš medinių šulų215? O gal plyšiai su moliu užlipinti! Jeigu iš trijų šulų vanduo, tai dasigriebsime į sausumą.
Kaip jie padarė su mūsų laivu, taip mes su jų drūtviete. Ne didelis daiktas įmest į ugnį ir stogus uždegt. Su žeme sulyginsime!
— Turime tą padaryt — tarė Didis Vadas — ir tai tuojaus, kad negautų jie susidrūtint.