— Eikime tuojaus! — atsiliepė Kumtorai.
Maršalka, tai išgirdęs dirstelėjo į juos.
— Na, tai ne turiu ką prisakinėt; rytoj ruošimės.
Visi iš stubos pradėjo išeiti, Didis Vadas nuėjo į savo stubas, visi išėjo, tiktai Bernardas likos stovintis kaip akmuo.
Hansas jau ir ketino eiti, bet Bernardas ji sulaikė.
Pasipažinojo jiedu su savim, bet nekalbėjo, ba nebuvo kada, Bernardas visada buvo užimtas reikalais, o Hansas nuolatos ant arklio ir nebuvo šnekus ir vienas kito ne labai užkentė.
Davėsi vienok susilaikyt ir sustojo.
Su gražumu, kad ir nuduotu, Bernardas, ėmė už rankos, tarė prašančiu balsu:
— Prašau tavęs, neatsakyk man to, ko klausiu. Ar teisybė? Ar pažinai, kad tai tas netikėlis mano augintinis?
Hansas atsakė su nenoru: