Drūtvietėje buvo visiems žinomi prisakymai.
Iš tos ruošos ant vainos su lietuvninkais kožnas džiaugėsi. Ne vienas nenorėjo likti ant sargos drūtvietėje, ba žinomas daiktas, kad kaip ištraukė į Lietuvą, tai kožnas atgijo ir visokių raškašių216 datyrė... Jau tiems žinoma, katras skaitė aprašymą Pojatos, ką tai kryžiokai dirbo Lietuvoje.
Ne dyvai, jog ant rytojaus buvo visi linksmi ir kada rengėsi ant lietuvninkų, tai mislijo, kad jau visus įgalėjo.
Tuojaus iš ryto, pasidalino Kumtorai su vaisku ir tie ketino prisakytoj vietoj sueiti į vieną kuopą.
Dėjo į vežimus visokius maistus. Ginklai likos padalinti, o taipogi drabužiai. Koridoriuose bėgiojo šen ir ten, o vis linksmi.
Bernardas, iki laiko sėdėjo savo stubutėje su tai misle, jog už korą bus drūtvietėje paliktų už savo nusidėjimą.
Kada taip sėdėjo nuliūdęs, įėjo Silvestras, špitolninkas. Tas tuojaus pažino ant jo veido, kad kenčia smutką. Prisiartino prie jo ir su gražumu tarė:
— Aš ateinu paklaust, ar ne imsite su savim, kokių gyduolių, ba žinoma ant vainos be to negalima apsieiti.
— Aš, brolau, mano rodos nekeliausiu ant vainos, — atsakė Bernardas. — Man nieko apie tai nesakė, prašytis nemisliju. O va, visi man iškalbta, kad užauginau neprietelį zokonui.
Dirstelėjo į SIlvestrą, kuris pečiais truktelėjo ir vietoje negalėdamas nustovėt su kojomis trypė.