— Gal jie turi teisybę, kad lietuvių vaikus žudyt, o ne augint! — tarė Bernardas žiūrėdamas į Silvestrą, — o galiausiai kas galėjo tikėtis, kad taip bus.
Silvestras žiūrėjo į jį su gailesčiu.
— Sako vėl visi, kad aš labai prisirišau prie savo augintinio. Teisybė, mano kaltė, bet tai buvo vaikiščius...
— Ne dabaigė.
— Aš pats jį mylėjau ir gailėjausi jo, kada sirgo — atsakė špitolninkas. — Mudu abu, broli Bernardai, netinkame prie kryžiokų. Gilutis mano, kad aš esmu prie špitolės...
— Gaila man to vaikino — baigė Bernardas — ba tikrai žinau kad pražus. Turi būt pas motiną Pilėnuose, kur dabar eina su visa sila. Pražus nabagėlis.
Durys atsidarė ir draugas Maršalkos įėjo pas juos du.
— Jus ir tūrite keliaut — tarė į Bernarda.
— Aš? — paklausė netikinčiai Bernardas — aš?
— Taip — paantrino ateivis, kuris kožną ragino. — Didis Vadas ir Maršalka sakė, kad jūs galite akvatyt mūsų vyrus ir jūs labai klauso. Tikisi tenai rast tą piktą vaikį.