Tamsuma nedavė pažint to žmogaus. Matė tiktai, kad laikė rankoje trumpą kardą. Mislijo apie neprietelius, kurių turėjo nemažai tarp kryžiokų. Tvėrė už kardo šalia savęs gulintį ir nelaukdamas drąsiai šoko prie ateivio, jog tas neturėjo laiko pabėgt. Pažino tuojaus, kada prisiartino...
Jurgis stovėjo priešais jį.
Bernardo iškelta ranka susilaikė. Vaikinas turėjo laiko prasišalint. Pažino ir jis Bernardą ir kardas, kurį norėjo smeigt į krūtinę, likos sulaikytas.
Abudu jokio riksmo neišdavė. Bernardas atsikvotėjęs norėjo pagriebt vaikiną, nes tas kaip vingilis ištruko. Reikėjo šaukt sargus ir suimti tą drąsuolį; pats nežinojo, kas su juo pasidarė. Jurgis iš tolo stovėjo, gatavas kožną kartą pabėgt.
Bernardas pamislijęs tarė pusiau balsu:
— Pasiūteli, ar tau gyvastis nemiela?
Jurgis atbulas truputį pasitraukė. Šoko Bernardas, kad pagriebtų, bet kada atbėgo į tą vietą, kur Jurgis stovėjo, jau jo nebuvo. Keli dideli akmenys gulėjo. Iš tolo girdėjo, rodos, kad sargai artinasi.
Bernardas stovėjo valandėlę, nežinodamas, ką pradėt; pagailo jam, bet galiausiai pradėjo šaukt sargus.
Šaukimas jo vidurnaktį visą abazą sujudino. Drūtvietėje pasirodė keli žiburėliai.
Iš gryčių r būdų išbėginėjo pusnuogiai, susnūdę ir išsigandę; tvėrėsi už ginklų; bėgiojo į visas šalis apie drūtvietę. Ne vienas ant pradžios negalėjo suprast, kas pasidarė, vienok buvo visi išsiganę, daugelis pyko, ba nemislijo, idant ta baimė paeitų nuo lietuvninkų.