O kad nuo tos šalies pasidarė sumišimas, kur Bernardas stovėjo su savo draugais, subėgo visi prie jo ir klausinėjo, kas čia pasidarė.
Pasirodymas vaikino buvo stebuklingas taip, kad Bernardas negalėjo išmanyt to visko ir nuėjo pats pas Maršalką, kurį rado gryčioje labai užsirūstinusį, kuriam miegą pertraukė.
— Tą reikia pamokyt, kad tik ergelo padarė! — šaukė Maršalka.
— Aš tai padariau — tarė Bernardas.
— Tu? Tai negali būt! Kaip buvo?
— Kokis tai žmogus užklupo mane, su apnuogintu kardu — atsakė Bernardas.
— Kiba sapnavai!
— Aš ji kuo nenutvėriau.
Maršalka persižegnojo.
— Tai kiba katras iš mūsiškių apsigėręs!