— Ne, tai buvo lietuvninkas. Prisiartinęs; ne tik pažinau ant drabužio, bet ir ant veido. Buvo tai mano augintinis.
Maršalka pašoko iš vietos.
— Kokiu spasabu galėjo gautis į abazą! — suriko.
— Tai da didesni dyvai, kur galėjo taip greitai pabėgt, taip kaip į žemę įlindo — tarė Bernardas.
— Tai niekas; — dadavė — svarbus tai yra dalykas, o baisus. Jie turi spasabą ant mus užklupinėti.
Reikia apšnipinėt aplinkui gerai.
Maršalka sėdo užsimislijęs, o paskui tarė:
— Na, ko gali tikėtis nuo tu laukinių?
— Aš misliju, kad jie palaikė tą gryčiutę už jus ir norėjo vadui gyvastį atimti. Pažinęs mane vaikinas, pabėgo; būčiau pagriebęs, bet pabėgo, ba apsukresnis.
Pradėjo dienytis.