Pirmutinis tai buvo nevalnikas, ir ne dyvai, kad visi subėgo žiūrėt kaip į vilką.
Sukruvintas, purvinas, skabrus, nedidelis, vidutinių metų, o kad ir buvo baisiai sumuštas, neišdavė jokio dėjavimo nė skaudėjimo. Su primirktom akimi ir lūpomis kruvinomis, visą sudraskytą ir suterliotą mėtė ir stumdė kaip kokią kaladę, ir tas mažiausio balso neišdavė...
Norėjo jį priverst, kad kalbėtų, nieko nepamačijo. Būt ne vienas mislijęs, kad jau negyvas, bet iš ronų sunkėsi kraujas ir kaip kada akis atidarė, gyvastis klabino.
Rodėsi kryžiokams, kad nuo jo dažinos apie skaičių lietuvninkų drūtvietėje; prižadėjo, kad gyvastį dovanos, bet nieko nedažinojo.
Metė į į pašalį surištą, idant pasibaigtų. Vos kvėpuojantį užtiko nabagėlį kingas Antoniušas.
Buvo tai vienas iš visų geriausias, ir dideli dyvai, kas jį patraukė prie kryžiokų. Turėjo labai gerą širdį.
Būt seniai pamėtęs kryžiokus, bet matė, kad ne vieną kartą mirštantis, ypač vainos laike, reikalavo dvasiškos pagelbos, o tos neturėjo, jis vienas visus apžiūrėjo.
Ne vieną kartą nukentė visokias šydervystes, vienok į tai nežiūrėjo, pildė savo pavynastes220, ką jam sumenė221 liepė.
Pamatęs žmogų mirštantį, atėjo prie jo, kaip tas pabažnas Samaritonas, sėdo prie jo ant žemės, o kad nedrįso atrišti virvių, prie sukepusių lūpų pridėjo kruzelį su vandeniu, ronas nuo veido ir krūtinės pradėjo mazgot.
Tada mirštantis žmogus atidarė akis, dirstelėjo į jį, pradėjo trauktis, rodos norėjo kunigo ranką nustumt.