Kunigas Antoniušas jau mokėjo truputį lietuviškai, ba pagriebtus lietuvninkus vainos metu mokino katekizmo.
Iš tiko pasilenkęs prie jo pradėjo jam šnabždėt žodžius patikos.
Ant tos kalbos atidarė mirštantis akis. Atsiduso klausantis, vos dagirdėtu balsu tarė:
— Kam man ilgini gyvastį?! — Duok man greičiau numirt, o jai turi milaširdystę, tai dabaik mane. Duok su kuolu per krūtinę; neduoki man kentėti.
— Aš tau gal gyvastį užlaikysiu, o jeigu dočėsną222 neduosiu, amžiną tau atidarysiu, jeigu atsidursi prie tikro Dievo — tarė kunigas. — Nelaimė, kad tave patiko gali būt tau giliuku, jeigu prisiversi prie Dievvo.
Lietuvninkas susiraukė, galvą atkreipė, tylėjo.
Kunigas Antoniušas įpylėjam lašą vyno į lūpas, ką prie savęs turėjo: pradėjo atsigaivaliuot.
Kunigas pradėjo kalbėti ir privadžioti apie tikrą Dievą, apie Jo Sūnų, apie Dangų, kad kožnas gali apturėt, jeigu tiktai trokšta.
Lietuvninkas ilgai tylėjo; galiausiai, kada jam nubodo ta pasaka tarė surūgęs:
— Jūsų Dangaus nenoriu, tenai saviškių nerasiu; tenai nė vieno nėra, kaip tik neprieteliai. Duok man numirti.