Kunigas į jo kalbą nežiūrėjo ir nuolatos sėdėjo prie surišto. Užėjo čia ji Maršalka, kuris nedoriai su koja paspyrė gulintį, peikdamas kunigą, kad tuščiai laiką gaišina.
Kunigas pradėjo prašyt, idant dovanotų gyvastį.
— Taip, dovanot, kad nueitų į girią ir duotų žinią kitiems — tarė Maršalka šaltai — pažįstame tą netikusią veislę. Būčiau liepęs pačėdyt tą laukinį, kad būtų apie viską pasakęs; vienok, kad ir gavo į kailį, lūpų nepražodino.
Lietuvis, rodos tą kalbą suprato, akis atidarė. Žibėjo jose piktybė.
— Bandyki tu klaust jo, kunige: gal išgalėsi iš jo; — atsiliepė Maršalka — tu jų tą šėtonišką kalbą supranti, ba į jokią kalbą nepanaši.
Kunigas Antoniušas prisiartino prie vos gyvo gulinčio.
— Jeigu nori būt gyvas! — tarė — pasakyk, ko tavęs klaus.
— O kas mam iš gyvasties? — atsakė nevalnikas ir prikimusiu balsu nusijuokė.
Kunigas, rodos to negirdėjo, vėl paklausė:
— Sakyk viską! Gelbėk gyvastį! Ar daug yra drūtvietėje žmonių? Ar ilgam turės maisto? Ar mes juos įgalėsime?