Ant kasdieninių rodų63, susirinkdavo Dydis Vadas, Dydis Kūmtoras, Maršalka, Iždininkas, laiku kuris iš vyresnių kareivių, paprastai sueidavo į bydunko vidurį, į salę vadinamą „kareiviška”, kurios lubos laikėsi ant vieno akmeninio stulpo.
Tai toje salėje rytojaus vakare susirinko vyresnieji zokono. Sėdėjo ant akmeninių suolų aplinkui, o šiluma nuo degančios ugnies kamine visus šildė.
Visi buvo paniūrę, petingi64 ir rodės, kad sutverti nešiojamam ginklui. Tada nė vieno į savo zokoną nepriėmė kaip tik vokiečius ir drūtus vyrus, per ką buvo kone vieno veido.
Didis vadas, stovėjo arčiausiai kaimyno. Buvo tai puikus vyras, nes veido netikusio. Akys jo lakstė nerimstančiai, lūpas kramtė, kaktą raukė ir norint buvo tarp saviškių. Tarp geriausių savo prietelių, rodėsi jais netikėjo.
Nuo nužudymo Didžio Vado v. Oršelano per Endorfą. Kompanas daduotas buvo dėl jo, kuris sergėjo jį stovėdamas prie durų.
Buvo tai jauniausias iš susirinkusių. Smarkių akių, gražaus štolto jaunikaitis, kuris laikėsi pašalyje, rodės netemindamas ant vyresnių, ba prie rodos jis neprigulėjo65. Stovėjo ant sargos, negalėjo atsitraukt. Vadino jį grafu v. Hennebergu.
Vadas Liuderis, skirtumą turėjo tą, kad baisių buvo akių, o taip visame panešėjo į kitus.
Veidai Didžio Kumtoro, Maršalkos ir paskarbio, o taipogi kitų vyresnių, kurie radosi rodoje, doriau atrodė ir galima buvo suprast, kad visi buvo po valdžia Didžio vado, nes roda prie visų prigulėjo.
Rodosi tame susirinkime ir buvo mums žinomas brolis Bernardas, kuris buvo taip pačiai pasirodęs kaip ir vakar, sėdėjo kamputyje ant suolo, kaip kokis sviedkas66.
Iš veido, Didžio Vado galima buvo suprast, kad ant tos rodos randasi be jokios akvatos.