Šnekučiavo patika, buvo tai pradžia rodos.
Kuntorys porą kartų, pakol pradėjo rodą, dirstelėjo Kpmpanui Vadui Aennebergui, o matydamas kad jo mirkčiojimo nesupranta, prisiartino prie jo, šnabždelėjo į ausį ir – Kompanas išėjo pro duris..
Vadas Didis, Liuderis pastumė nuodegulį į kaminą, kuris nuo ugnies nusiritęs, apsidairė ir sumurmėjo:
— Na ko nekalbat — pradėkite — klausau!
— Geriausia rodos bus, kada dėl Jūs apie viską papasakos brolis Bernardas; — atsiliepė Didis Kuntorys žiūrėdamas į jį.
Vadas susiraukęs metė akimis ant sedinčio kampe Bernardo. Galima buvo suprast, kad Bernardą laikė neapykantoj.
Pašauktas Bernardas, kaip meška, nerangiai pakilo iš vietos ir prisiartino prie kamyno.
Tylėjo, jis mislijo, nes drąsiai, be rūpesties; o kad ir matė užrūstintą vadą, nieko sau iš to nedarė.
— Kažin ką jis mislijo per tai.
— Sakyk, broli Bernardai! — atsiliepė Maršalka.