— Palauk! — pertraukė motina. Neapsiginsime! Pražūsime! Taip, bet turime gintis iki paskutinių lašų kraujo.
Dūšia diedo ir tėvo pareitų iš ano svieto ir tave prakeiktų, ir aš tave prakeikčiau, kad būstinę apleistum iš baimės!!
Kada gulėjau lovoje, apėmė mane baimė. Motinoje ir sūnuje viena randasi dūšia; ką tu mislijai, tai aš jaučiau. Myli mergina, nori laimės, pagriebtum ją ir bėgtum, o ta drūtvietė tavo prosenių gatavas esi paduot į rankas neprietelių be lašo kraujo?! Netikėli!!
Margeris sudrėbėjo ir pabalo; puikybė kareiviška įžengė į jį, kraujas jame jo prosenių užsidegė.
— Ne — pašaukė Margeris — pamatysi; abginti ne patropysim225, bet numirti patropysime.
Nusijuokė ne vokiškai, tiktai kaip kožnas lietuvis.
Reda dirstelėjo jam į akis.
— Šitaip, tai esi mano sūnus! — tarė. Tai pasakius leidosi trepais žemyn nuo bokšto, palikus sūnų patį vieną.
Margeris apie viską apmilsijo.
— Diena giliuko, o paskui... smertis!! Margeris lipo žemyn ir pasitiko su Šventu.