— Dėl ko? — paklausė Baniuta.
— Paklausyk — atsiduso Margeris. Kad nedainuotų, tai gal išgirstumėm dundėjimą kryžiokų arklių.
— Tai pritiktų prie mūsų linksmybės. Dirstelėjo jam į akis. — Ponyti mano! Ko tu liūdi? Aš žinau! Aš žinau! Karė artinasi ant mūsų linksmės.
Atsidusęs tarė:
— Karė tai nieko...
Žodis lūpose numirė. Baniuta linksmai į jį nusijuokė.
— Ponyti mano! — tarė. — Ak, tai toks būdas, kad jaunavedis už vainikėlį duoda dovaną. Ir aš noriu nuo tavęs dovanos kokios norint, dovanos didelės, bet man turi prisiekt, kad aš turėsiu.
— Duosiu tau, ką tik nori! — pašaukė Margeris.
— Prisiek man! — paantrino Baniuta.
— Ant ko prisiekt turiu? — tarė smutnai Margeris — ant svetimo Dievo negaliu prisiekt, o jūsų dievai manęs nepažįsta.