Prisiek man ant saulės ir mėnulio — tarė Baniuta — ant ko nori! Bet aš noriu prisiegos!
Margeris pridėjo ranką prie krūtinės
— Ko reikalauji nuo manęs? — paklausė. — Viską turėsi.
Tada Baniutos akys užžibėjo ir tarė:
— Atsiminki. Aš žinau, aš matau!! Kryžiokai drūtvietę paims. Tu, tu pražūsi, apgynime, o aš? Aš sau gyvasties nepatropysiu atimti. Kada ateis paskutinė valanda, mano brangus! Pakolei jiems neatiduosiu savo gyvasties, atimki mano!
Pabalo Margeris.
— Prisiekei man ant saulės ir mėnulio — tarė Baniuta spausdama jo ranką — drauge eisime į aną svietą, o tenai! Tenai linksmybė begalinė... O jeigu yra dievai, tai teisingi turi būt.
Dainos stelbė jų kalbą.
Šventas įsigėręs pusėtinai visokius šposus dirbo, o galiausiai įbėgęs į gryčią pašaukė: — Tai, taigi, linksminamės! O čia svečių pilna atkeliavo. Ar užteks jiems alaus. Svečių rūbai žiba, arkliai žvengė.
Didelis riksmas ir triukšmas buvo girdėtas apie drūtvietę nuo kryžiokų.