XII
Tą pačią naktį pašoko Margeris iš lovos, pabučiavo miegančią Baniutą ir pastovėjo užsimislijęs.
Išėjo iš stubos; senas Vižūnas sėdėjo ant slenksčio, pasirėmęs ant rankų.
Abudu nusiyrė toliaus į kiemą.
— Tuos šunis reikėjo pabaugint — tarė Margeris. Ar tu netėmijai, katram daikte apsistojo vadas?
Vižūnas su ranka parodė į šalį.
— Tenai bene randasi po žeme įeiga akmenim užversta?
Senis linktelėjo su galva, ir tarė:
— O kas iš to?
— Kada sumigs visi — tarė Margeris — bus galima gautis į jų abazą.