Bernardas pakilo nuo kelmelio, ant kurio sėdėjo, bet nieko neatsakė.
— Broli Bernarde — paantrino Maršalka — kodėl nieko nesakai. Daug gyvasties užčėdintumėm.
— Galite bandyt — atsakė Bernardas — bet netikiu, idant jie pristotų. Nieko nemačys.
Bernardas nuėjo su balta karūna ir žalia šaka, kareivis prisiartino prie pilies, trūbindamas šaukė lietuviškai...
— Ar girdite!! Noriu su jumis kalbėt!
Kryžiokas stovėjo ir aukštyn žiūrėjo, laukdamas.
Niekas nepasirodė ir atsakymo negavo. Bernardas su kitu kryžioku jojo aplinkui tuščiai. Pasirodė ant galo aukštai prie tvoros Margeris su kardu rankoje.
Stojo priešais save.
Margeris ir Bernardas pasimieravo akimis. Margeris tylėjo.
— Pažįsti mūsų galybę — tarė Bernardas, žiūrėdamas aukštyn, — matote visi, kad esate apsiaubti aplinkui. Gaila man jūs; galite išlikt gyvais visi. Ant tuščio ginsitės.