Užpakalyje Margerio jau žmonės purijo, girdėdami vokišką kalbą.
— Kam čia tų prakeiktų šunų pasakos klusytis? Muštis ir numirti!
Ir Vižūnas rugojo Margerį:
— Kam kalbi su jais?
Kiti šaukė, idant į kryžiokus šautų.
— Nieko nuo jų nereikalaujame! Muštis, muštis ir pražūt.
Margeris atsitraukė nuo sienos drūtvietės. Davė ženklą su ranka, idant žmonės bėgtų prie sienų drūtvietės. Pradžia muštinių uždegė kraują kožname. Juo matė, kad neapsigins, tuo labiaus nepasidavė.
— Vyrai nepasiduokime. Ginkimės ir žūkime.
Visus apėmė kokia tai dvasia, vaikus, moteris ir senius. Kožnas griebė, ką galėjo pakelt ir norėjo bėgt ant neprietelio...
— Drūtvietėje dabar pasidarė krutėjimas ir riksmai, kurie iš tolo buvo girdėt.