Vėl persimainė kryžiokai, nauji vėl mėtėsi kaip padūkę.
Kolėčinti228 nuėjo aprišti ronas, negyvėlius nutraukė į pašalį; naktis užėjo. Sukūreno ugnis visoj pakalnėj. Muštinė nepasiliovė.
Vižūnas vienoj šalyje, Margeris kitoj šalyje davadžiojo.
Senis gavo į krūtinė dvi strėles, kurias su mėsom ištraukė, o ronas su moliu užlipino. Margeris buvo ronytas į galvą ir petį.
Baniuta stovėjo šalia jo su paklode, nuo kurios plėšė skareles ronas aprišti, pabalus, dantis sukandus, o kaip kada tvėrė akmenį ir vos galėdama rito ant galvų kryžiokų.
Reda viduryje kiemo, girdė žmones alum, ir varė prie sienų drūtvietės.
Būt ėjus ir ji pati, nes pritilpt negalėjo, kad ir negyvėlis negalėjo parpult, taip buvo susispaudę, o gyviems buvo gerai; ba už lavonų stovėdami išsisaugojo ne vienos strėlės.
Negirdėjo giedant gaidžių, nebuvo laiko pažiūrėt į žvaigždes, pakolei neužžibėjo aušrinė.
Užpuola nepasiliovė.
Užtrūbijo ant atmainos. Užstojo kiti.