Vyresnieji vakar stovėjo iš tolo, šiandien ir jie įsimaišė ir ėjo drauge su kitais.
Iki to laiko nieko nepadarė.
Pradėjo dienytis.
Niekas nepersimainė, tiktai iš abiejų šalių augo akvata.
Vižūnas, kuris stovėjo ant aukštumos žiūrėjo nusiminęs aplinkui, balo ir pradėjo bijot. Kryžiokai apspitę stovėjo apie drūtvietę, bet sienos ir balkai pradėjo braškėt aplinkui ir išrėdė, kad neužilgo grius.
Daugeliuose vietose kryžiokai su kirviais pakirto stulpus, keliose vietose apdaužė molius ir ugnį užkūreno, kuri pamažu gruzdėjo. Senis jau jautė, kad neužilgo kryžiokai įpuls į drūtvietę.
Tai buvo pirmutinė tvora, bet radosi dar viena, arčiau drūtvietės ir drūtesnė už pirmutinę.
Pirmutinės nebuvo galima apginti.
Pavakare, kada Kryžiokai persimainė, o pradėjo spaust sieną, ta virto ir Kryžiokai stūmėsi į vidų.
Akimierkoj mėtėsi lietuvninkai ant kryžiokų su kirviais ir bardyšiais ir trumpam laike padėjo jų kelis desetkus.