Vižūnas davė ženklą, idant visi skubintų už kitos užtvaros.
Muštinės turėjo būt valandoje pertrauktos.
Maršalka, kuris žiūrėjo į tai, pats nubėgo ant mūrų, idant užsiimtų tam sumišime ir kad galėtų įsmukt į vidurį paskui bėgančius lietuvninkus. Nes per negyvėlius ir degančius balkius, negalėjo perbėgt, ir pakolei kryžiokai pribėgo prie sienų, jau vartai buvo uždaryti ir užversti akmenimis.
Vokiečių labai daug puolė, kad jie patys tuo netikėjo.
Kryžiokai da labiaus užsidegė rūstybe ant lietuvninkų, kurie taip labai gynėsi.
Maršalka, nieko nežiūrėdamas, šaukė ir ragino, idant tuojaus užpuolinėt ir neduot pagonams apsimislyt.
Naktis tuom laik užėjo.
Vyduryje drūtvietės baisybė dėjosi. Žmonės buvo persimainę, taip, kad rodos neturi pilnos išminties. Vieni dainavo, verkdami, kiti juokėsi; visi kaip be proto. Veidai buvo persimainę, smerties nebijojo.
Tie, ką gulėjo ronyti, kaip galėdami silijosi atsikelt, kad muštų kryžioką; kruvio ir nejuto, kad už valandėlės pabaigs gyvastį.
Tie, kurie niekados nemėgo dainuot, dabar dainavo ir drąsiai stojo pirmi.