Kryžiokai įsijušinę giedojo kokią tai žalabną giesmę ir visa galybe mėtėsi ant sienų.
Su triukšmu ir riksmu lietuviai juos sūmė nuo sienų; o katras iš kryžiokų nupuolė baisiai rėkė.
Vėl pradėjo kryžiokai ugnį laidyt. Puolė į vidurį drūtvietės, bet į tai niekas nežiūrėjo. Keli kuodai smaluoti puolė į tarpubalkį bokšto.
Vižūnas ir Margeris neturėjo laiko apsidairyt; sienos pradėjo degt. Iš pradžios, rodos, ugnis užges, vienok pamaūu. Iš viršaus bokšto nedegė, bet ne poilgam davėsi girdėt viduje bokšto braškėjimas ir ugnis pradėjo per plyšius rodytis.
Pradėjo dienytis, kryžiokai nenustojo šturmuoti.
Antra siena drūtvietės buvo drūtesnė, bet ir ta pradėjo lenktis į lauką, ba kryžiokai su kirviais kirto, ir ugnim degino. Lietuvninkai pylė vandenį, kur tik ugnis pasirodė; metė paskutinius akmenis ant kryžiokų, pamatus iš po trobų. Kad jau neturėjo ką mest, metė negyvėlius.
Tas riksmas, triukšmas ir drąsa lietuvninkų pervėrė Maršalką, kad net iš baimės drebėjo.
Vokiečiams, kurie kabinosi ant sienų, širdis paliovė mušt. Visi nusiminė matydami drąsą lietuviuose. Bet sarmata buvo atsitraukt.
Per visą dieną nepasiliovė kryžiokai.
Bokštas usiėmęs visas, ilgai degė, o galiausiai griuvo su triukšmu žemyn, net kibirkščių pilnos kruvos pribiro.