Drūtvietėje visi suriko...
Vižūnas apsidairė.
— Na, tai vyrai, turėsime ir ugnies laužui uždegt — pašaukė.
Netėmijo, kad jau laužas pradėjo degt no kibirkščių.
— Margeris mušėsi. Prakaitas ir kraujas bėgo nuo jo kaktos. Nuo aukštos kaladės, ant kurios stovėjo, dairėsi į šalis.
— Laikas buvo pasiliaut, o pjuvinę pradėt!
Ant dangaus pradėjo rodytis žvaigždės, rodos, kad dievaičiai siuntė savo sviedkus.
Vižūnas kalbėjo patika:
— Mūsų prosenių dvasios nužengė, idant mus pas save paimtų!
— Laikas pasiskubint!