Stovėjo kaip stulpai, žiūrėdami į negyvėlius ir save.
Bernardas paėjo kelis žingsnius ir pasilenkė ties kūnu Margerio. Pridėjo ranką prie sukruvintos krūtinės, buvo atšalus ir sustingus. Lūpos jo rodos šnabždėjo maldą.
— Iš tiesų — atsiliepė Brandeburčikas — ar tai reikalinga buvo tokią kelionė padaryt ir baisų abrozą pamatyt, kurio nepadabna užmiršti iki gyvenimo pabaigos.
— O ant galaisiai... Ko čia gailaut? Šitai padarė kaip laukiniai.
Maršalka mislijo, o po valandėlės tarė:
— Matai, mano kunigaikšti, su kuo kryžiokai turi galėtis. Su tais, kurie savo gyvasties negailauja, vėlyt numirt, o ne pasiduot, baisūs žmonės, ar gal ne? Už tai visi turite mums pamačyt, ba kad ir esame galingi, vienok tų laukių nugalėt negalime.
Senas Zygfridas pirmas atsikvotėjo ir pradėjo būt linksmas.
— Gerai padarė, kad patis nusižudė — tarė — o taip turėtumėm darbo.
Nusėdo nuo arklio, mislijo, kad ir kiti tą padarys, bet nė vienas nedrįso. Laikydamas arklį už pavadžio ėjo tarp negyvėlių. Ne per toli rado kūną Baniutos, gulėjo aukštyn veidu, atviromis akimis kaip stiklais žiūrėjo į kitą svietą.
Zygfridas stojo prie kūno ir tarė.