— Mano brangiausias! Jau laikas...
Akimierkoj Baniuta pabaigė gyvenimą. Vos ištraukė Margeris kardą iš krūtinės savo mylimos, štai prisiartino Bernardas, Margeris tuo pačiu kardu pervėrė pats save ir puolė neišduodamas nė žodžio.
Grūdosi kryžiokai.
Regėjimas, kuris jums persistatė, ypač įdūkumas ilgos vainos, girtus ir įdūkusius pervėrė. Visi sustojo vos į kiemą įėjus, rodos, kad kokia nematoma galybė juos sulaikė.
Bernardas matė, kaip Margeris, atsisveikinęs su pačia, pirma ją, o paskui save kardu pervėrė.
Buvo Margeris paskutiniu gyventojų drūtvietės Pilėnų.
Visi kone ant didelio laužo spirgėjo, podraugiai visa drūtvietė, namai ir viskas.
Maršalka, kada įjojo su Brandeburčiku grafu Nemūru ir paskui juos visa vyriausybė, nebyliais pastojo, ba vos spėjošjoti per vartus, sustojo.
Dairės į save, savo akims netikėjo. Tiems, kurie ruošėsi lietuvninkus mušti, širdis persimainė.
Visi stojo bekalbiai.