Jis dairėsi, rodos, nenorėjo numirti. Per negyvėlius ėjo pie jos.
— Baniuta! Dar jų čia nėra! — pašaukė griausmingu balsu.
Prisiartino prie jos. Apėmė jo jį į glėbį ir galvą atrėmė į jo krūtinę.
— Žiūrėk — tarė — parengiau aštrų kardą. Ak, čia prisiekei!!
Margeris klausė.
Laužas piškėjo, spirgėjo kūnai lietuvių, už sienos kas kartą didinosi balsas šunų kryžiokų.
Margeris žiūrėjo į ta šalį, norėjo savo mylimą mierint paskutinį kartą prispaust prie širdies, bet jau nebuvo laiko, ba jau kryžiokai pradėjo į vidurį įsigriebt.
Su triukšmu liko vartai išversti ir štai pasirodė balti ploščiai ant kiemo.
Pirmutinis, kuris pasirodį ant kiemo, buvo Bernardas. Kas galėjo žinot, gal norėjo savo augintinį išgelbėt.
Baniuta karodama ant kaklo Margerio, atidengė savo baltą krūtinę.