Vaikščiojo da po stubą76 Vadas ir atėjo jam ant mislies vadas, kuris prieš jį buvo, o kuris liko nužudytas. Švirpuliai visą perliejo ir nuėjo į savo stubelę.
Pasilikę pradėjo skirstytis.
— Neteisingai užpuolinėjo Vadas Bernardą — tarė vienas iš ju patyliais — kiba77 jis jo gerai nepažįsta.
Visi pritarė, kad taip.
— Yra tai tikrai puikūs vyras ir daugelį gero padarė dėl zokono; — tarė Maršalka. — Kiti tai apie savo neužmiršta, o tas nieko nereikalauja ir apie nieką nemislijo, kaip tik apie pasikėlimą zokono, o ką jis vyruti turi darbo ir visokio ergelo, tai tegul Dievas myli! Navet gero drabužio neturi.
— Šlovės jokios dėl savęs neieško, — tarė Kumtoras. — Tegul Liuderis da jo gerai nepažįsta, o kada pažins, tada kitaip su juo apsieis.
— Aš už Bernardą laikau, — tarė Maršelka ir žinau, kad jis gerai vėlija dėl vado ir nenori po juo duobučių kast.
Ugnis pradėjo ant kaimyno gest, viriausieji pradėjo skirstytis.
Didis Vadas nerimavo, kad Bernardą taip pažemino akyse kitų ir tiek jam prikišo. Iš stubos savo nuėjo tiesog į gyvenimą78 Bernardo. Čia jo nerado.
Stubutė jo buvo prasta ir išvis apleista. Suvis zokoniškai išrodė: lova, ant kurios sauja supuvusių šiaudų gulėjo, kampe kitame gulėjo pamestas balnas.