Katras pažiūrėtų į jo stubutę, tai pasakytų; kad čia esti žmogus, kuris suvis svieto išsižadėjo. Tikrai vedė aštrų gyvenimą.
Pas kitus kryžiokus visaip nusidėjo o su būdu, tai Dieve gelbėk.
Kada Bernardas grįžo į savo stubą ir paregėjo einantį priešais Didį Kumtorą, su pašenavone pasveikino jį. Drauge abudu įėjo į šaltą stubutę.
— Broli Bernardai! — tarė smagiai Kumtoras ir linksmai, — atėjau jus nuramint. Liuderis jūsų nepažįsta, o savo valdžioje yra užvidum; reikia jam dovanot.
— Iš visos širdies! — pašaukė linksmai Bernardas. — Čia ne apie mane, ne apie jį neina. Mes esame tarnais didelio dalyko, katras norėtų mus nugalėt tai da neužgimė.
— Tai turi teisybę — tarė Kumtoras — daryk, kaip išmanai.
— Aš kitaip nemisliju — tarė Bernardas. Tai gerai, kad jis mano valiai aditadavė. Aš viską padarysiu gerai, o kaip nepasiseks tai...
— Kodėl nepasiseks? — paklausė Kumtoras. Bernardas truputį susiraukė.
— Dėl to — tarė, — kad kaip žmogus storojes79, kitaip stojęs. Ir mažiausias akmenėlis dydžiausią apverčia, jeigu nepasivektuoji, tai praslysta ant jo, taip ir aš — vaikiščią užauginau, augo mano džiaugsmui, o dabar...
— Jeigu serga, tai pasveiks! — tarė Kumtoras.