— Špitolninkas daug nežada, vaikinas džiūsta — tarė Bernardas. — Vaikštinėju, šnipinėju, nieko nežinau, o jaučiu, kad ant tos jaunos dūšės kas puolė; ba tai ne liga kūno. Persimainė, net aš bijau...
Bernardas nepabaigė.
Didis Kumtoras, norėdamas atitolint, ranką padėjo jam ant peties ir tarė linksmai:
— O aš dėl jūsų suvis nebijau, ne apie tai... ką mislijot užsiimt. Būkite sveiki.
Išėjo.
Stuboje buvo kone suvis tamsu, net durys Kumtorui išėjus tuojaus atsidarė ir vaikinas įnešė lempukę apsiaubęs delnais, kad neužgesintų.
— Kur Šventas? — paklausė patika Bernardas. Ar šaukei jį?
Tarnas tiktai su galva linktelėjo ir atsitolino. Križiokas, tiktai dideliais žingsniais vaikštinėjo po stubelę, matomai kažko laukė.
Kiek kartų išgirdo ką einantį per koridorių, stojo ir klausė.
Tame durys atsidaro; mažas, storas, nerangus sutvėrimas, kuris daugiau atrodė kaip meška, ne kaip žmogus, šniokštė ir stenėjo kaip kalvio dumplės, stovėjo tika ir laukė.