— Pilėnus žinai ? — paklausė.
Mužikas linktelėjo gal va, kad taip. — Tenai yra.
— Sena Reda, Kunigienė — pertraukė Šventas — ta, kurios sūnų iš čia pagriebė ir nužudė. Oj, tai boba, tegul ja perkūnas, ji už tris baisius vyrus atstoja. Tenai įeiti, tai kaip į širšių lizdą įpulti, arba nuogam į skruzdyną atsigult.
Bernardas dirstelėjo į jį.
— Tai tau nebaisu? — paklausė.
Šventas nusijuokė, krutindamas pečiais.
— Aš nė širšių nebijau, nė baisaus skruzdyno — tarė — o nu ko protas?
Ir su ranka mostelėjo prieš save.
— Į Pilėnus ne tik turėsi nukeliaut, — kalbėjo kareivis, — nes galimai tenai ir kokį laiką pabūsi. Reda gal sūnaus rauda; gal mislija, kaip tu, kad negyvas; o kas gi būt, kad būtų gyvas?
Šventas pradėjo juoktis.