— Už gyvą tai, vyruti, duotų nemažai lobio! — tarė linguodamas galva ir pradėjo patika kalbėt: — Ar gyvas, ar ne, reikia jai kokį vaikiną pasukt ir pasakyt, kad tai jos sūnus, bene jį pažins po tiek metų.
Nes gali būt, kad niekas jo neužmušė; — atsiliepė tikrai kareivis. — Na, klausyk, Šventas, kaip tu nuėjęs pradėsi?
— Pilėnuose? — tarė, mislydamas bernas — aš nežinau, o pabaigoj žiūrėsiu, kaip išpuls.
— Sakyki, kad esi nuo rubežeus; o kuo? — paklausė Bernardas.
— Kuo? Ogi... ubagu, žiniūnu? valkata? — tarė — Šventas.
— Pasakyk tu, kada tenai būsi, kad tarp žmonių yra paskelba, kad kryžiokų drūtvietėje randasi pagriebtas kūdikis lietuvis, ir tenais likos užaugintas.
Šventas su delnais suplojo.
— Aš dėl jų pamėluosiu kaip priguli — tarė su juoku.
Bernardas užsimislijo. Tolesnį planą reikėjo apmislyt. Nenorėjo savo puslaukiniui paslui visko išsiveryti81. kuris tuo laiku savo drąsiomis akimis norėjo atminti mislį ir šypsojosi kytriai82.
Bernardas vaikštinėjo po stubelę.