O aš da taip piktai nemisliju, — pradėjo Bernardas.
— Ba, tu esi pats geras — pertraukė Kurtas. — Aš kaip misliju, Jums suvis ne gerai! Mano akys to neregės, nes zokonas dings, kaip mulas apkrautas auksu ant puščios89, ir juodvarniai akis iškabins, žarnas išplėš.
Bernardas norėjo užtart zokoną, bet senis nedavė jam kalbėt.
— Tu mažai ką iš senovės atmeni, — tarė. — Buvo tai kitokie laikai . Gyveno tarp mūs dvasia kitokia, buvome kareiviais Kryžiaus Chrystuso90 ir tikrais zokoninkais; šiandien iš mūsų niekadėjai! Pirma, kada įjome į vainas, atprovinėjom pasninką, diedodavom giesmė Motinos Dievo, nereikalavom nė puikių Iovų, nė auksinių lencūgų91 ant kaklo, nė vyno kelionei, nė tarnų, kad neštų paskui daiktus ir ginklus. Visi broliai buvome lygūs. O šiandien kas!...
— Mes ir šiandien jaučiamės lygūs — tarė Bernardas.
O žiūrėki! — pertraukė Kurtas. — Iš kur čia pilki ploščiai! Jau atsirado šlėktos ir prastus suvis niekina. Tie pilkaploščiai geriaus mušasi kaip baltaploščiai.
Žiūrėk gi! — paantrino užpykęs senis. Didis Vadas jau turi tarną, jau katras su baltu ploščium ir turi neužilgo bus vieno ne gana. Senovėje per didelę šventę visi gaudavo po čierką vyno pasidrūtinimui, Dabar vyreli jau plečkom po stubą nešioja. Senovėjėje, nė vieno locno92 drabužio neturėjo ant skuros, dabar jau ir be auksinio lencūgo niekas kojos per duris neiškis, o pas kožną pinigų pilni maišai. Uždrausta buvo in moteriškei prakalbėt; o šiandien vyriausybė pradeda užsimanyt mergaičių, o ir dėl savęs kožnas mieste laiko.
— Tėve! — pertraukė Bernardas su iškalba.
— Broli mano! Aš sakau teisybę: taip yra, Dievažin! Ir sakau, ba mano širdis trūksta, ba kaip Šventą Zokoną Kryžiaus Chrystuso mylėjau, o kokonu Belialaus bjauriuosi.
Atsiduso.