— Kas per galas! — pašaukė po valandos mislijimo, į žemę žiūrėdamas; — tas mūs laukė kaip Templiorijaus! Galima blogiau! Karaliai ant mūsų turtų tiko, Popiežius tokių vaikų išsižadės.
— Nes mes, dėkui Dievui, balvonais garbingais ir pasalūnais nesame, kaip jie, ne, nesame; — tarė Bernardas.
— Žodžiu — ne, darbu — jau! — pašaukė senis; — kas nedorai gyvena, tas Dievo išsižada.
Nuvarges, pasiilsėjo Kurtas ir ranka ant krūtinės uždėjęs kosėjo.
— Teisybę turite — tarė Bernardas, — nes aš tai sau į galvą labai neimu Liuderio. Tegul daro, ką nori; aš savo kaip dariau, taip darysiu.
— O aš savo provisiu — tarė senis. — Ir mano drąsūs žodžiai ant ko tiks, ba ranka mano per silpna.
Atsiduso ir lagadniau paklausė:
— Kas! Piktumas už tą vaikiną, kurį kaip privalu , krikščioniškai užauginai! O tas ir to nenori suprast.
Nusijuokė piktai.
— Ba nuo tų patyčių! — tarė Bernardas.