Bernardas, kad ir buvo dynste vyresnis už Silvestrą, vienok jį šenavojo.
Ant giluko rado špitolninką jo stubo, kuris kvepėjo nuo visokių giduolų, o pilna buvo visokių skudurų, kružų, kruželių ir plečkučių.
Silvestras ant kėdės snaudė; nes žingsniai Bernardo pabudino jį — stojo tuojaus ant kojų.
Patrynė su ranka akis ir tuojaus išrodė, kad rodos miegojo.
— Aš jums nuolatos perškadiju96, na,ar ne? — tarė įeidamas Bernardas, — prabačyk! Aš vėl negaliu rimt per tą vaikiną.
Špitolninkas rankomis mostelėjo, duodamas suprast, kad nieko gero apie jį negali pasakyt.
— Ar jam galima blogiau — paklausė Bernardas.
— Žinoma, kad ne geriaus. — atsakė špitolninkas.
Pribuvėlis kvote iš akių špitolninko.
— Na, ne geriau! ne! — paantrino Silvestras. — Vakar da visaip buvau mislijęs; ar ta jo liga iš kraujo, ar iš širdies yra, ar dvejopa.