Šiandien man nuduoda, ir tai tikrai, kad ta liga iš nuliūdimo...
— Oj, ko jis liūdi? — paklausė godžiai Bernardas.
— To ne galima atminti — tarė špitolninkas — jaunystė, žinai, turi nedasektas slaptybes. Pasakojo Prancūzijoje, kad kada jaunas vynas yra baisiai nespakainas, tai senas vynas įsižiūrėjęs į jį, tą patį daro: kad kada vynuogės pradeda žydėt, tai bačkose vynas verda.
Paliovė kalbėjęs.
— Na, sakyk! Sakyk! — pradėjo prašyt Bernardas, labai užimtas, tai nepabaigta pasaka.
— Ar žinai, kas jam yra? — šnabždėjo Silvestras. — Kažin, ar kartais ne lietuviškas kraujas jame verda, ba prijaučia, kad Lietuva patirs nelaimę. — Nes jis apie save nieko nežino! — tarė Bernardas.
— Vienok prijaučia, kuo jis yra.
— Tai negalimas daiktas!
— O ką galima žinot, ar taip ar ne — tarė spakainai Silvestras. Bernardas užsimislijo.
— Šiandien taip nebuvo spakaina ir šnekus, kaip vakar, kada ji matėme vakare — tarė špitolninkas. — Vaikštinėjo po stubutę, net į sienas atsimušė; veidas buvo raudonas, akys degė. Kaip nudavė, tai sau po nosim mikė dainelę: nes kada jo paklausiau, ką dainuoja, nieko neatsakė.