Koks vėl jį užkabino, nes pečius sutraukė ir atsikirti tais žodžiais:
— Kam pelus kult, kai nieko iš jų neiškulsi.
Atsikirtęs kelias užpuolas, Svalgūnas ėmė kaušą su gira; jau jo daugiaus neužkabino...
Kaip katrie pradėjo skirtytis, kiti sugulė ant rėklų ir žemės apie ugnį, kad pailsėtų. Žinūnas sėdėjo, rodos, kad norėjo snaust ir tuo nuo klausimų atsisakė.
Taip persitraukė gera valanda ir turėjo laiko po kelionės pailsėt. Dvarokas, kuris jį čia atvedė, išėkp, o nepasirodė net vakare.
— Dabar laikas, — šnabždėjo priėjęs prie jo. — Reda jau žino, kad atvedžiau tokį, kuris moka dainuot ir daugybę senų pasakų. Eiki su manim.
Svalgūnas truputį apsišvarinęs krepšius metė į kampą, tylėdamas nuėjo apskui vediką.
Kitam gale kiemo stovėjo troba su mūriniais pamatais, kuriuose gyveno Kunigienė; buvo ta troba panaši į kitas, tiktai truputį švaresnė.
Kada peržengė slenkstį, jau čia paprastos vakarinės123 buvo prasidėjus. Sausi sokliai124 degė ant kudmento, nuo kurio visi kampai buvo apšviesti. Aplinkui sėdėjo mergos baltai apsirėdę ir su verpstėms verpė linus, dainavo
Toliaus stovėjo moteriškė su rūsčiu veidu ir smutnu, nedidelė, bet drūta ir dailaus pavidalo. Buvo po teisybei pasirėdžius moteriškai, bet jos eisena ir visas apsiėjimas atrodė kaip vyriškas.