Turėjo ant savęs vyrišką diržą, prie kurio kabojo makštis nuo kardo.
Stovėjo žiūrėdama į ugnį, klausė dainų... Žmonės, kurie gryčioje buvo, iš stolo stovėjo ir nedrįso į ją dirstelėti. Jeigu katras iš paniūrų dirstelėjo, tai tuojaus akis nuleido su baime.
Toliaus už jos, tamsesniam kampe, kur šviesa nedasiekė, ant lovos po kailiais kas tai krutėjo. Kaip kada pasirodė žila galva, išrodė kaip lavono...
Buvo tai pasenęs Valgutis, Redos tėvas, kuris kaip kada atgaudavo pomėtį125, o ir pamačydavo mergoms dainuoti ir vėl potam pasislėpdavo keliom dienom. Mergos dainavo seną dainą, o ta prasidėjo nuo žodžių:
Anksti rytelį tėvs per kiemą ėjo,
Kad sūneliai keltų, rakteliais skambėjo.
Kelkit sūneliai ant ligių kojų,
Ba neprieteliai mūs dvarą apstojo.
Visime kryžiokus ir su kuciais mušim.
Paimtas seseles nuo netikėlių atmušim.